Pamąstymai

Ilgai negalejau prisijungti prie neto, tai siunciu ketvirtadieni rasyta laiska.
Gavau viena ilga laiska nuo Roberto su pamastymas ir klausimais apie situacija ir kultura Afrikoje, pabandysiu parasyt savo nuomone. Tikiuosi Robertas nesupyks, kad pacituosiu dali jo laisko, taip man bus lengviau atsakineti.

Etiopai, aišku, mentališkai yra silpnesni už europiecius, bet vistiek aš nesuprantu, kodel jie užuot amžiai prašesi biru ir garbindami baltuju technologijas ir už tai – kiekviena baltaji, kodel neima patys tobuleti, patys kurti infrastruktura, valdžia, gamyklas, inžinerija, elektrines? Ar tam visada reikia pradininko – baltojo mokslininko, kuris išmokys, kaip naudotis grežiniais, ar pedagogo, kuris išmokys mokytis, skaityti? Gal pas juos tokia kultura stagnacine – nenori “gerinti” gyvenimo: statyti miestu, nenori moketi rašyti,...

Cia ir yra pagrindinis klausimas - kodel Europos kulturinis ir ekonominis vystymasis prasidejo anksciau ir buvo efektyvesnis, nei Afrikos ar Azijos. Bandziau klausti ir vietinio mokslininko Kinfes, su kuriuo dirbu, panasiu klausimu diskutavom ir su tevu Dzonu. Tai viena (o gal ir vienintele) is priezasciu, kuri atrodo pakankamai svari - klimatas. Kam kurti infrastruktura, jei tam reikia pakankamai daug pastangu, o gali isgyventi ir be to? Saltam klimate zmones buvo priversti racionalizuoti procesus, nes tai buvo svarbu islikimui. Cia islikimui svarbu buti atspariems karsciui ir ligoms ir speriai daugintis.

Apskritai, aš kažkada vaikysteje girdejau apie tai, kad mokslininkai (baltieji) atranda Amazones miškuose nepaliestas kulturas, necivilizuotus kanibalus ar panašiai. Ir su savo kameromis ir fotoaparatais isiveržia i tu genciu gyvenima, susidraugauja, priartina prie pasaulio, duoda spalvotu rubu, sumaišo prota, aišku, dar užrašo tu žmoniu kalba,... t.y. sužlugdo civilizacija, kuri pridejus naujus ”livingstonus” tampa globalizacija. Aš visada buvau prieš tokius dalykus. Negalima eiti i džiungles ieškoti kažkokiu žmoniu, juos stebinti. Tegu turi savo pasauli.

Cia velgi yra klausimas, kas yra geris, kas yra blogis, kada turime teise keisti kazka kitu zmoniu pasaulyje, o kada tai yra kulturos naikinimas.
Pvz dar neteko girdeti, kad kas nors laikytu mergaiciu apipjaustyma teigiamu dalyku. Mergaiciu apipjaustymas (del skaistybes saugojimo iki vedybu ir kad pries vedybas ja galima butu patikrinti) paplites kai kuriose siaures Etiopijos vietovese, salies rytuose ir kai kur siaureje ir pietuose (reiketu patikslint statistika, kokia dali tai sudaro), jo metu pasalinama dalis isoriniu lytiniu organu, tada kojos surisamos ir mergaite paliekama taip guleti keletai dienu, kol audiniai suauga. Zinoma, nemaza dalis proceduru baigiasi infekcijomis, jos atliekamos vietiniais instrumentais kaip kad stiklo sukes, peiliai ir panasiai. Tai be fiziniu ir psichologiniu problemu apipjaustymo metu, gimdymo metu dazniausiai plysta visi audiniai ir slapimo, lytine ir salinimo sistemos susijungia i viena, del ko velgi kyla daugybe infekciju. Tai yra ju pasaulis - bet nezinau, ar kas nors isdristu teigti, kad tokia kultura yra gerai, nes tai yra ju kultura, ir verciau ja puoseleti, nei stengtis pakeisti. Siaip istatymai draudzia apipjaustyma, ir del to, bei del dideles edukacijos ir patarimu siuo klausimu, apipjaustymo atveju sumazejo siaureje ir pietuose, bet rytuose, ypac musulmonai, gyvena kaip gyvene.
Taip pat kulturos dalis yra nepilnameciu vedybos. Gentyse vidutines ir pasiturincios klases atstvu vaikams dar negimus jau buna apspresta, ka jie ves/uz ko istekes. Tada, kai mergaitei sueina 6 metai, ji issikrausto i vyro namus, kur vyro mama mokina ja kaip buti gera zmona jos sunui. Dazniausiai vyrai, budami 16 metu, veda 8metes ir panasiai. ‘Padorus’ vyrai mergaiciu neliecia iki kol joms sueina 16 ar pan. bet buna visko, velgi, daugybe pasekmiu susijusiu su vaiku gimdymu organizmui nesubrendus ir kt.
Kai kurie vaikai pagrobiami ir isvezami i sostine dirbti tarnais ar greiciau vergais. Kaip pasakojo, buna, kad gimines atvaziuoja pas neturtingus giminaicius i kaima ir pazada, kad ismokslins ju vaikus sostinej. Todel zmones, turintys daug vaiku ir negalintys nieko jiems pasiulyti mano, kad ju vaikai sostinej tures daugiau galimybiu ir atiduoda juos. O sostinej vaikai dirba indu plovejais ir pan, o atlyginima uz tai gauna gimines.
Todel edukacija nera vien itakos sferu pletimas. Daugybe misionieriu dirba del to, kad pakeisti zmoniu savimone. Bet ta pakeisti labai sunku, nes, nors zmones ir sutinka, kad tai, ka jiems vaikystej dare, yra blogai, bet ir toliau tai daro savo vaikams, nes tokios yra tradicijos ir kitaip ju vaikai nebus pilnateisiai bendruomenes nariai.

Dabar, kaip ir baltu, taip ir etiopu žemese isitvirtino lotyniškoji krikšcionybe. Kam jiem ta krikšcionybe !!? Ko cia lysti ir juos mokyti? Mokyti "pagonis". Kam juos keisti i tokius, kokius keitejai (stipresnieji) nori?

Krikscionybe cia egzistuoja kur kas seniau, nei baltu zemese - sake, kad nuo 4 amziaus po Kristaus. Ir zmones kur kas religingesni nei Europoje. Laikosi pasninko (nevalgo mesos treciadieniais ir penktadieniais), svencia religines sventes - buna pilna gatve baltai galvas apsigobusiu zmoniu - suprask, isejo is baznycios po sventiniu misiu. Misionieriu tikslas, ypac dabar, nera atversti zmones i tikejima. Misionieriai (ypac katalikai) cia laikomi nevyriausybinem organizacijom. Jie tas funkcijas ir atlieka - stato mokyklas, sveikatos centrus, vandens saugyklas, kurias po to perleidzia administruoti valdzios institucijoms.

Idomu, kaip ten Etiopijoje kulturinis gyvenimas placiau? Pradedant nuo vaiku – nuo kada jie eina i mokykla ir ar tai jiems privaloma, ar jie noriai einai ja, ar noriai atsiranda mokytoju – švieteju?

I mokykla jie pradeda eiti panasiai, kaip ir Europoje. Bet situacija miestuose ir kaimuose manau labai skiriasi. Miestuose dauguma vaiku eina i mokykla, o kaimuose, ypac mergaites, kai kur iki siol neina i mokykla. O issilavinimas visgi kertinis akmuo pasauleziuroje.

Lietuvoje "pamokos" yra keiksmažodis (bent jau mano mokykloje) arba našta, kartumas. Suprantu, kad tai tiesiog daroma prieš vaiku-paaugliu valia, o idomu kaip yra Etiopijoje: ar ten esant knygu, jos butu imamos ir skaitomos.

Mano mokykloje ‘pamokos’ ir ‘mokykla’ nebuvo keiksmazodis, o cia knygu yra - tiek mokykloms, tiek universitetams daug literaturos teikiama kaip humanitarine pagalba, todel pvz geri angliski vadoveliai cia kur kas pigesni, nei europoje. Problema yra zingeidumo trukumas.

Ka vaikai veikia darbo diena?: renka ir surišineja malkas, padedineja suaugusiems. Kodel ju judruma ir veikla nepasukus žaidimu linkme, o suauge galetu stipriau padirbti be pagalbos.

Problema, kad suauge nenori padirbeti be vaiku pagalbos. Sunkiausius darbus dirba vaikai ir moterys (moterys dirba statybose, nesioja cementa kibirais ir pan, o vyrai priziuri ir gano gyvulius). Vaikai daug kur yra darbo jega, kuria suauge megsta pasinaudoti. Ne vien tik baltieji megsta naudotis juoduju gamtos istekliais ir pigia darbo jega. Juodieji taip pat naudojasi juodaisiais. Bet zinoma, vaikai zaidzia, stumdo paciu pasigamintas masineles arba ratus (siunciau kazkada nuotrauka), spardo pasigamintus kamuolius, zaidzia su kamsteliais nuo spraito ir kolos buteliu. bet daznai jie tiesiog buna kieme, gatvej ar pan be kazkokio tikslo ar zaidimo.

Ar pas juos buna vienuolynai arba tarkim mokyklos, kuriose mokytusi vien mergaites(merginos) ar vien berniukai(vaikinai), kaip netolimame Jemene – arabu krašte?, ar tiesiog ten vientisas "kaimas", kur vienas sodas – viena šeima.

Vienuolynai buna, daznai, kaip girdejau, merginos eina i vienuolyna, kad gautu issilavinima, o po to ‘isstoja’ ir isteka. O del skirtingu lyciu mokyklu - nelabai girdejau tokio reiskinio, isskyrus tai, kad ypac seniau, mokydavosi tik berniukai, nes mergaitems issilavinimas nebuvo laikomas reikalingu.

Dar apie vaikus ir auklejima: ar yra kokia nors mitologija, išgalvotos istorijos, pasakos, posakiai, (ar yra anekdotai bent). Ar pasakos sekamos vakarais ir skaitomos knygos?

Tiesa sakant, tokiu istoriju ar anekdotu nelabai girdejau. Uztai uztektinai prietaru. Kurie daznai zalingi sveikatai. Reikes kada nors surasyt prietarus ir pasidomet apie pasakas. Bet dabar daznai tie, kas turi televizoriu, vakarais ziuri vietines muilo operas. populiarios nigerijos muilo operos :). Bet manau, kad tautosakos bet kokiu atveju turetu buti.
Va, paprasiau Mary papasakot kokia pasaka, tai ji is pradziu nesugalvojo, bet po to prisimine ir papasakojo man pasaka, kaip motina turejo dukra ir pries mirdama prisake karvutei duot dukrai visko, kai ji karvute pasauks vardu, o dukrai - rupintis karvute. Tevas parsivede pikta pamote, bet dukrai karvute vis pagelbedavo, kol pamote savo vaiku nenusiunte paziuret, is kur podukra visko gauna. Tada karvutei nukirto galva, mesa suvalge, o zarnas ismete. Zarnas naslaite uzkase kieme, is ju isaugo obelis, ant kurios augo pinigai, o juos galejo pasiekt tik naslaite. Keliu jojo princas, pamate naslaite, ji labai jam patiko ir ja vede.
Mes turim labai panasia pasaka apie karvute ir naslaite, todel itariu, kad ju kilme nei Etiopijoj nei Lietuvoj :).

Idomu ar yra ten tarp vaiku (Etiopijoje) išskirtinai pasižyminciu, tarkim vienas moka žongliruoti, kitas fokusus rodyti, trecia – kalbeti su gyvunais (").

Va cia ir yra vienas is dalyku, kurio pasigendu - zingeidumo ir noro kazka pasiekti. Daznai atrodo, kad jiems labai gerai gyventi vidutiniskai, kol kaimynas gyvena blogiau. O jei kas nors gyvena geriau - Dievas jiems tai dave, ir jie gali tuo pasidalinti. Nelabai zmones domisi, kas gyvena uz kito kalno, kas vyksta sekanciam kaime. Todel vienos ar dvieju dienu kelio pesciomis atstumu nuo Arba Minch galima rasti zmoniu niekada nebuvusiu mieste, nekalbant jau apie sostine. Kai kurie, gyvenantys dar toliau i pietus, neisivaizduoja, kad gali buti kazkokia Addis Abeba, kuri yra dar toliau uz Arba Minch.

Ar suauge žmones moka savo šalies istorija, ar žino geografijos pragrindus?

Suauge zmones labai skirtingi. Priklausomai nuo issilavinimo, gyvenimo vietos. Bet universitete jei kas nors uzkalbines, suzinojes, kad as is Lietuvos, klausia, ar Lietuva - skandinavijos salis - apsidziaugiu (kur kas labiau, nei kai bando sugalvot, kurioj Etiopijos vietoj Lietuva yra). Per visa ta laika kokie 3 sutikti Etiopai zinojo tiksliai kur yra Lietuva, is kuriu vienas - kad mes buvom sovietu sajungoj iki 1991m ir siaip gana daug apie Rytu Europos istorija. Lietuva kaip Lietuva - maza salis, neseniai atsiradus zemelapy, nieko tokio. Tik keisciau, kad kai pasakai, kad mes Europos siaurej ir paaiskini, kad pas mus yra vasara ir ziema, jie vis tiek nesuvokia, kad ziema salciau, vasara silciau. Jie supranta, kad ziema - lija, vasara - ne. Tikriausiai, jei pasakyciau, kad vasara dienos ilgesnes nei ziema, irgi nustebtu. Reikes pabandyt :)

Bet siaip jie turi geru savybiu, kuriu pvz Lietuviams kartais truksta.
Pirmiausia jie nesinervina per daug del smulkmenu, todel yra nepikti. Mikriukai visada prisigrude zmoniu, transportas gali veluoti, dar kas nors gali buti blogai, bet niekas del to nesaukia ir viesai nesinervuoja, tuo tarpu pas mus skandalai ir paburnojimai troleibuse man rodos nera labai retas dalykas. Galbut jie siaip draugiskesni, gal siaip neprate pykti.
Kita gera savybe - jie neskupus. Nors Mary ir nera visai Etiopiskai isaukleta (itevis prancuzas, imote - etiope) ir jos mentalitetas daznai labiau europietiskas, nei etiopiskas, ta ‘dalinimosi’ pojuti ji manau ‘paveldejo’ ne is prancuziskosios puses :). Pvz, atsiunte jai tetis Toblerone sokolada is prancuzijos parvezes lauktuviu (6 sokoladukai viduj), tai ji atejus padalino po viena mums su Davidu. Tai ne siaip, kad atsinestu vakarienei, kai kartu valgom ir pavaisintu, o atnese mums i kambarius ir paliko po viena asmeniskai - kad ir mes butume kazka gave. Ir siaip gal ji siek tiek kompleksuoja del to, kad visi etiopai tik praso pinigu is baltuju ir ji nori buti kitokia, tai daznai net sunku isiulyti pinigu bendriems maisto ir namu apyvokos produktams pirkti.
Tai va tiek istoriju siai dienai (nuo ryto vis prisesdama rasau laiska :)

iki!

skelbimas universitete graduation proga

tevo Dzono vezliai

futbolas - ypatingos svarbos dalykas

issileidus kasytes

lauku tresimas skiestu slapimu

nuneriau Mary